Pokalbis su kunigu Gianni Baget Bozzo del Tradiciniu - vadinamu ‘Tridentinisku’
- Misiu
Zinomas italu kunigas
bei spaudoje besireiskiantis rasytojas Gianni Baget Bozzo, kuris ilgus metus
buvo kardinolo Sirio, Genujos arkivsykupo (dusyk vos netapusio popieziumi)
artimas bendradarbis, jau ne viena karta spaudoje kele klausima del tradicines
kataliku dievogarbos atgaivinimo. Straipsnyje, kuris 1998 metu rugpiucio 26
diena pasirode dienrastyje Il Giornale po antraste ‘Kodel
lotyniskosios Misios nera vien nostalgikams skirtos apeigos’, kunigas
Gianni Baget Bozzo isdesto argumentus uz ‘senasias Misias’, argumentus, kurie
vis didesni zmoniu skaiciu Romoje ima itikinti.
‘Pastebima, kad daugybeje vyskupiju vis daugiau leidimu isduodama
tikintiesiems, norintiems, kad butu jiems laikomos tradicines kataliku Misios,
kurios yra apie 1800 metu senumo,’ kunigas Bozzo pradeda
aiskinti. ‘Sitos Misios kartais
vadinamos ‘Sv. Pijaus Penktojo Misiomis’ del to, kad anas Popiezius -
Pijus V butent - autentiskaji siu Misiu teksta kodifikavo pagal Romos Kurijoje
isigalejusia vartosena. Jos kartais vadinamos dar ir ‘Tridentiniskomis
Misiomis’ pagal Tridento Susirinkima, kurio pavedimu, autentiskasis Misiu
tekstas buvo isleistas. Jos yra laikomos lotyniskai, del ko noras is naujo
senasias Misias laikyti iki siolei buvo laikomas vien nostalgiku –
mondializacijos eroje issiilgusiu praeities laiku – burelio troskimu.’
Bet
troskimas atgaivinti ‘Senasias Misias’ yra daug daugiau negu paprastas ilgesio
bei siuolaikinio pasaulio atmetimo reiskinys, tvirtina kunigas Bozzo.
‘‘Sventojo Pijaus Penktojo Misioms’ pasisvente bureliai atsirado netrukus
po pertvarkytosios liturgijos ivedimo 1970 metais, penkerius metus, taigi, po
Antrojo Vatikano Susrinkimo uzbaigos. Tai buvo zmones, kurie mylejo lotynu
kalbos ir grigalisko giedojimo grozi, ir taip trosko islaikyti lotyniskasias
Misias, kaip tik del jose vartojamos lotynu kalbos,’ raso
Bozzo. ‘Taciau nudien
besidomintiems ‘Sv. Pijaus V Misiomis’ jos yra patrauklios ne tik del to,
kad jos - laikomos lotyniskai, bet labiau del paties tu Misiu teksto bei
apeigu, nepriklausomai nuo jose vartojamos kalbos.’
Tai -
ne vien lotynu kalbos bei grigalisko giedojimo klausimas, primygtinai sako
kunigas Bozzo, tai – turinio klausimas.
‘Po [Antrojo Vatikano] Susirinkimo
pertvarkytos Misios ir Tradicines Misios – tai du skirtingi dalykai,’ sako kunigas Bozzo. ‘[Naujosios Misios] yra
be abejo ortodoksiskos (t.y., be
tikejimo klaidu), taciau joms truksta
senosioms Misioms budingo paslaptingo dvasinio aspekto. Senosios Misios turi
asmenini kolorita. Tu Misiu zemiskasis atlikejas yra kunigas [kuris danguje esanciam Kristui atstovauja], kuris samoningai jauciasi esas nusidejelis, kuris kaipo
toks praso atleidimo. Tikintieji, besivadovaudami tuo paciu jausmu, taip pat
praso atleidimo, ne bendruomeniniu prisipazinimu, bet asmenisku saves
kaltinimu. Juk kiekvienas yra skyrium nusidejelis; bendruomenines nuodemes
nera. Zodis ‘mes’ pasirodo pirmukart tiktai po [senuju] Misiu izanginio atgailos akto.’
‘Galu gale,’ raso, ‘istisos
senosios Misios yra persunktos tikejimo Tikruoju – ne metaforiniu arba simboliniu - [Jezaus Kristaus] Buvimu po duonos bei vyno pavidalais.
Zegnones, kurias kunigas per Misiu Kanona pakartotinai daro, rodo … i Kryziaus
Aukos sudabartinima. Altoriaus pabuciavimai yra isskirtine svelnumo israiska.
‘Sv. Pijaus Penktojo Misiose’ randasi visa eile nuostabiu dalyku, kuriu veltui
ieskosi Pauliaus Sestojo pertvarkytose Misiose. Pauliaus Sestojo Misioms - budingas jausminis
bergzdziumas… Tai saltos Misios,
prie kuriu pridedamos nesava skambesi sukeliancios gitaros, su jokio
doktrinalinio turinio neturinciais zodziais, su jokio grozio neturincia muzika.
O gal yra rysys tarp gilios krizes, kuri astuntajame desimtmetyje
Baznycia istiko, ir tradiciniu Misiu pakeitimo naujosiomis? Gal but yra rysys
tarp kunigisku pasaukimu krizes ir prarasto sakraliskumo jausmo, kuris kaip tik
taip puikiai buna isreiskiamas senosiose Misiose?
‘Jeigu mes katalikai is naujo iprastumeme senasias Misias svesti, kad ir
salia iki siolei taip grieztai primesto pertvarkytos dievogarbos monopolio - ,
tai butu labai puikus dalykas,’ kunigas
Bozzo sumuodamas taria. ‘[Antrasis Vatikano] Susirinkimas pripazino kitatikiu
bei netikinciuju religine laisve, ir padaugino liturgines formas. Kodel tad
negali posusirinkimine Baznycia pripazinti taipogi laisves celebruoti
Tradicines Misias?’
O
tai puikus klausimas, kuri taip pat ir Popiezius sau kelia.
Postscriptum: Apastaliniu Laisku Motu Proprio ‘Summorum Pontificum’, isduotu 2007
metu liepos 7 diena, Auksciausiasis Baznycios Valdytojas Popiezius Benediktas
XVI panaikino prievole kreiptis i vietos vyskupa prasant leidimo laikyti sv.
Misias, giedoti arba skaityti Brevijoriu, ir teikti sv. Sakramentus pagal
klasikines Romos apeigas, maziau teisingai vadinamas ‘Tridentiniskomis
apeigomis’ ; toliau pareiske, kad klasikines Romos apeigos – siame
Apastaliniame Laiske vadinamos ‘neiprastine Romos apeigu forma’– niekuomet
nebuvusios panaikintos nei uzdraustos, kad jos privalo buti laikomos didzioje
pagarboje del juju senumo, dvasiniu turtu ir grozio ; pagaliau nurode, kad
kiekvienas Romos apeigu kunigas, laikydamas sv. Misias, teikdamas sv.
Sakramentus ir melsdamas Brevijoriu, turi teise laisvai naudotis tomis
liturginemis knygomis, kurios galiojo iki 1970 metu, tai yra, kurios amziu
amziais buvo naudojamos, pries Pauliui Sestajam ivedus pertvarkytaja liturgija.
Melskimes, idant tikintiesiems katalikams pavyktu isreikalauti tai, kas jiems
teisetai priklauso, neziurint didzios dalies pasaulines bei katalikiskos
spaudos siuo klausimu skleidziamu neteisingu informaciju, ir neziurint nemazai
vyksupu dedamu pastangu taip pat ir sio Apastalinio Laisko Motu Propio
potvarkiams trukdyti igyvendinti, kaip jie trukde igyvendinti Popieziaus Jono
Pauliaus II 1988 metais isduoto Apastalinio Laisko Motu Proprio ‘Ecclesia Dei’
potvarkius. Tikekimes, kad – Dievui padedant – Tradiciniu Romos Apeigu Misios
netolimoje ateityje vel bus atnasaujamos ant visu Lotyniskosios Baznycios
altoriu - ‘ad laudem
et gloriam Nominis Sui, ad utilitatem quoque nostram, totiusque Ecclesiae Suae
sanctae!’ (‘Dievo Vardo garbei bei slovei, taip pat ir musu bei visos sventosios
Bazncycios dvasinei naudai!’)